Prie rašymo stalo su mintimis prieš Naujuosius.

Paskutiniu metu mano galvoje tokie perversmai, kad minčių, suvokimų, išsigryninimų, pamąstymų daugiau nei reikia. Ir tai ne artėjančių naujų metų belitristika, kaip madinga būtų pagal datą parašyti rašinį, tai tiesiog tokie jautrūs, gilūs suvokimai. Ir galima mane vadinti menininke, paplaukusia, stogeliu pavažiavusiu, viskas tinka. Visada buvau kitokia ir dabar daug kur nepritampu ir net nenoriu. Visada žinau, kad bendraudami su žmogumi jūs net neįsiviazduojate jo kelio, tai dažnai patylėti yra tiesiog geriau.Nes kaip žinia, prabilus, dažnai atskleidžiam ir savo intelektą. Dar labai gerai žinau, kad dirbtinė šypsena nieko gero nežada, jei mintyse tą ar kitą žmogų kolioji, neužjauti, šaipaisi. Patyčios, menkinimas, pavydas ir blogio linkėjimas yra didžiulė ir opi problema mūsų visuomenėje. Neišsiplėsiu apie mūsų šeimos patirtis ir tuo, kas dirbo su vaiku, nes juodai atsibodo pasakoti tą pačią istoriją, bet esminis dalykas - jei jauti, kad šalia tavęs žmogus linki tau negero, bėk. Arba, jei dirba pas tave, mesk pro duris. Kaip viena moteris, kurią labai gerbiu man yra pasakiusi : "Ievute, nedalink kiaulėms perlų". Ilgai, beje, reikėjo, kad šį posakį iš esmės suprasti. Bet net kai ir supratau, mane puolė svetimi “Tai kaip tu galėjai taip ilgai žmogų laikyti????” NES PASITIKĖJAU. Tikėjau GERUMU. Va tai tau, pasmerkite mane. Kaip ir visus normalius žmones, tam tikri šių dienų įvykiai ir mane privertė atsisėsti, išsižioti, apsiverkti ir susimąstyti. Bet žinot apie ką labiausiai? Apie žmonių nužmogėjimą.. Ir dabar mane puola dvejopos mintys: 1. aš puikiai žinau, kad tai, ką kalbi, galvoji- tą TURI. ir aš vis tikiu gerumu ir nuoširdumu. bet 2. aš matau, kad labai daug kam reikia tiesiogiai pasakyti "viso gero", "neturiu laiko" arba dar gražiau, tų žmonių kalba. Dar vienas mano mylimas žmogus yra man sakęs, kad kalbėtis su kiekvienu žmogumi reikia jo kalba. Paskaitykite dar kart: kalbėtis su kiekvienu žmogumi reikia jo kalba. Ir pagalvokite, kas su jumis kalba, ko gero, jūsų kalba ir kodėl. Aš tiesiog noriu duoti pavyzdį, kad lengviau būtų įsivaizduoti: pamenu tą dieną, kai pagavau mūsų namuose žmogų darantį, kalbantį negražius dalykus. aš garbingai paleidau, dėliojomės pasėkmes, tvarkėmės patys viduje. Mūsų ideologija buvo "Tegu gyvenimas atleidžia". Ne visada. Jeigu žmogus jau gali daryti tam tikrus dalykus, galės ir toliau. Ir tada tas žmogus, prisičiūdinęs tavo namuose, ateina į tavo vaiko darželį. dar kart pabrėžiu, pasakotis nenoriu, noriu duoti PAVYZDĮ. Pavyzdį, iki kokio lygio žmonės gali lipti ant galvos. Kai tu esi GERAS. ir NUOŠIRDUS. Taigi. Šios įžymios moters mirtis pasiekė iki gelmių.. Ir tai vėlgi keli geri pavyzdžiai, kuriuos tiesiog norisi išsakyti. Kai buvo keli skandalai: aš visad matydavau ir galvodavau... Iš kur žmonės taip gerai žino aplinkybes, kas nutiko, kaip nutiko, iš kur tiek smerkimo, pykčio, pagiežos? Jūs niekada nebuvote paslydę? Kažko "ne taip" padarę? Viskas jūsų gyvenime idealu? Sveikinu. Bet man visada, ir pandemijos metu, kai kitą nuomonę turintys žmonės buvo laikomi kvailiais, ir įvairiomis kitomis situacijomis, kai yra smerkiančioji pusė, būtent ta smerkiančioji pusė yra atstumianti. Nes mes nei vienas ne dievai, nei angelai ir reikia nustoti pjauti kitus. Mes renkamės su kuo, kaip ir dėl ko mums bendrauti. Aš asmeniškai, matydama, kas vyksta, kaip vyksta, imu apskritai bijoti patikėti savo vaiką kam nors, pasakysiu nuoširdžiai. Aš kuo puikiausiai suvokiu, kad aš neapsaugosiu vaiko nuo visko, ir jam teks išmokti gyventi, bet... Tas pasitikėjimas, nuoširdumas, kurį tu atiduodi žmonėms ir gauni mainais kitokios rūšies atpildą, tiesiog nuginkluoja. Kitas momentas. Išdrįsti gyventi ir pamatyti gėrį. Kadangi mėgstu šnekėti pavyzdžiais, pateiksiu dar vieną. Papuošiau laiptinę. Kalėdiškai. Sutikau kaimynę. Jos klausimas man buvo "Čia tavo darbas"? -"Taip, gražu?",- atsakiau -"Aha.",- atsainiai atsakė. -"Mano mamytė turi kaimyną, kuris puošia laiptinę ir prieš Velykas, ir prieš Kalėdas, man taip smagu!"-"Aha, vaikystės neturėjo, tai puošia dabar",- šmėstelėjo man surūgus kaimynė. Tai apie ką mes kalbame? Ir aš vis galvoju... Ar tai žmonės tokie sužeisti? Bet ir aš buvau sužeista! Buvau ir sumušta mokykloje, gulėjau 2 mėn. namuose mėlyna, nes jau tada draugauti su tuo, su kuo nenoriu draugauti nenorėjau, ir dar, patikėkite, daug, daug visko įvykę buvo! Bet kas renkasi kaip man dabar bendrauti su aplinka? Kaip vertinti gyvenimą, bendrauti su kitais žmonėmis? AŠ. Kas gali man padėti ir padeda? AŠ. Tai vietoj tų pirštų, amžiais nusuktų į kitus, atsisukim vieną dieną į save. Labai padeda, žinokit. Ir ypač moterytėm, kurios taip mėgsta viena kitą matuoti, skanuoti, perkonstruoti. Žinokit nešat savo pačių kompleksus į akivaizdžią šviesą. Ir pačios to nematot.

Linkėjimai.